Vieno gyvūno istorija

​Pamoka

Priešmokyklinio amžiaus vaikams

Vieno gyvūno istorija

​

​Kėdainių lopšelis-darželis ,,Puriena"

​​​Mokytoja, dirbanti pagal priešmokyklinio ugdymo programą,

Renata Dirmantienė

​2021 m.

​Kiaulė - visaėdis naminis gyvulys. Daugumos kiaulių oda plika, bet būna ir plaukuotų kiaulių. Jei kiaulės oda dėmėta ji vadinama degloji kiaulė. Kiaulės auginamos mėsai. Kiaulės pagarsėjusios kaip nešvarą mėgstantys gyvūnai.

​Kodėl pinigų taupyklės yra kiaulės?

Senovėje, kai dar nebuvo bankų, žmonės pinigus laikydavo moliniuose induose. Molis angliškai vadinosi ,,pygg", jei pasisekdavo sutaupyti kokį pinigėlį, jį įmesdavo į tokį molinį indą. Kiaulių pomėgis voliotis purve, molyje lėmė tai, kad ir atsirado molinės taupyklės kiaulės.

Sekame pasaką ,,Trys paršiukai"

​Piešiame arba lipdome paršelį

​Vaidiname, inscenizuojame su teatro lėlėmis

​Mįslė:

Vietoj nosies - pleistras

​Vietoj arklio uodegos - kabliukas.

​Putlus pilvas, mažos ausys, rožinė nugara

​Tai yra?

PASAKA

Kiaulė — kūma

Buvo toks vargdienis žmogelis. Atėjo į vieną dvarą, o po tą dvarą vaikščioja daili kiaulė su dvylika paršiukų. Jis sustojo prieš kiaulę, nusiėmė kepurę ir pradėjo žemai lankstytis. Pamatė ponia pro langą, sako:

—      Ko tas žmogus nori iš kiaulės? Pašaukit jį man!

Pašaukė žmogelį pas ponią, ji klausia:

—      Ko tu nori iš tos kiaulės?

—      Aš vargdienis žmogus,— sako jis,— niekas neina pas mane į kūmus, tai prašau, poniute, šitą jūsų kiaulę.

Poniai net linksma pasidarė, kad jos kiaulę į kūmas prašo! Sako ji tarnams:

—      Pakinkykit į karietą ketvertą arklių, tegu važiuoja — kaip jau ji pėsčia nueis?

Pakinkė arklius į karietą, pasodino kiaulę. Bet žmogui gaila palikti paršus:

—      Ką tie paršiukai čia vargs be motinos, tegu ir jie važiuoja pasilinksminti.

—      Gerai sakai, tegu važiuoja.

Sudėjo į karietą ir paršus, žmogus sėdo ir išvažiavo.

Parjojo ponas iš laukų, klausia:

—      O kur karieta?

—      Atėjo toks žmogus pavargęs,— sako ponia,— negavo niekur kūmo, tai prašė mūsų kiaulę. O kaip ji pėsčia nueis? Liepiau pakinkyti ketvertą arklių, ir išvažiavo.

—   Na ir padarei! Tas nevidonas nuvažiavo su visais arkliais ir karieta, dar ir kiaules išvežė!

Sėdo ponas ant arklio ir vytis. Žmogus jau mato, kad ponas atsiveja, tuoj pavažiavo girioj į tankumyną, arklius pastatė, o pats atsisėdęs sėdi pakelėje ir laiko kepurę prispaudęs. Atjojo ponas, klausia:

—   Žmogeli, ar nematei čia važiuojant ketvertu arklių?

—   Mačiau, tik tu nepavysi — nežinai, kuriuo keliu nuvažiavo.

— Tai tu vykis.

—  Kad aš turiu čia laikyti paukštytę.

—  Duok man, aš palaikysiu, o tu vykis tą nevidoną.

Ponas laiko prispaudęs kepurę, o žmogus sėdo ant arklio, nujojo pas karietą, prisikabino tą arklį ir nuvažiavo.

Laikė laikė ponas kepurę, mato, kad žmogus nebegrįžta, tai metė viską ir eina pėsčias namo. Kada parėjo, ponia klausia:

—  Na, ar pavijai?

—  Pavijau, bet kad taip sunkiai važiuoja, net arkliai sušilę, tai dar penktą prikinkiau.

Ponia sako:

— Tai gerai, greičiau parvažiuos...

Ir po šiai dienai dar jo tebelaukia grįžtant. O tas žmogus arklius pardavė, kiaules pasipjovė — turėjo pinigų ir mėsos.