Linas Adomaitis ar Marcelijus Martinaitis?

Laikyk mane tvirtai ir nepaleiski.

Pagaliau aš matau, aš jaučiu, aš gyvenu.

Klajojau be tavęs, prašau, atleiski,

Nes dabar mano gyvenimas – tai tu.

• 
• 

Tavyje aš ilsiuos, tavo kraujuj,

lyg vėlei pradėtas, – stiprėju.

Tavyje pabundu ir pasaulį iš naujo

dar tavo akim pamatyti suspėju.

• 
• 

Mano žodis gimsta tik vienatvėj,

bet nenoriu sulaukti vienas senatvės.

Tryniau gimtinės miškus, sostinės gatves,

ieškojau prasmės, bet gal prasmė mane suras

• 
• 

Ne tą vakare sumanei,

koks iš ryto pabusiu...

Pirmą kartą buvau seniai,

paskutinį – nebūsiu.

• 
• 

Apgaubti elektroninio oro

patekom į nuostabią erdvę –

nerealūs, be svorio,

transliuojami iš neaiškaus šaltinio.

• 
• 

Išmokau sėdėt ir tylėt, tarsi būčiau išnykęs,

Kaip medžio šešėlis, sparnuotas ir didelis Niekas.

Jau išverstos senos ir storos viduržiemio knygos,

Ir išvežtas vasaros sniegas.

• 
• 

Kai kitą rytą atsibusi ant oranžinio kilimo,

Aš tau įpilsiu paragaut raudono, balto, žalio vyno.

Kiekvienas tavo judesys įžiebę vis kitokią spalvą.

Aš išeinu iš tavo namo nuleidęs purpurinę galvą.

• 
• 

Ir kelius, ir mašinų gausmą, –

Ne vien simfonijas ateitis pasiims.

Mes norim kiek galima daugiau džiaugsmo

Palikt būsimiems žmonėms.

• 
• 

Ir plaukiame laivais ieškoti aukso,

Kurį vėliau išmainome į žuvų maldas.

Mes savo juoką paverčiame upeliais,

O ašaras išbarstome druska.

• 
• 

Štai nekviesta žiema pilkam lange,

o mėlynam sniege likimas dūksta

aš sušalau, sugrįžk, mylėk mane.

Žalioj tyloj tavęs taip trūksta

• 
•