Dainos dažniausiai vienbalsės, melodingos, vingrios, švelnios, minorinės (liūdnos)… Turi dz ir c, vietoj t, d (tik – cik; diena – dziena; dvylika – dzvylika.

Tarmėje daug specifinių žodžių: kruokia – verkia, pylė – antis, abraks – riekė, jupelė – suknelė, pitelnė – keptuvė, o dainose vyrauja homofoninis daugiabalsumas, kai kuriose dainose mėgsta tai “pasibėgėjimus”, tai nutęsimus.

Dainos savitos sandaros, archaiško skambesio, daug alteracijos ženklų (moduliacijų), dažniausiai vienbalsės, įvairių dermių, tarmėje dažnos galūnės – užis (-užė): jūružė, laivužis, mamužė, namytužio…

Dažnai ilgos, daug dainų pasakojamo pobūdžio, daugiau yra daugiabalsių nei vienbalsių ir mažorinių (linksmų) nei minorinių (liūdnų)… Jų tarmė artimiausia bendrinei lietuvių kalbai.

Tik šio regiono prijuostėse yra išaustos (arba išsiuvinėtos) tulpės

Tautiniuose rūbuose daug baltos spalvos (prijuostės baltos su raudonais pasiuvinėjimais). Šis regionas ilgiausiai yra išlaikęs ir baltą nuometą. Juostos pintinės.

Moterys labai mėgo skaras: ryšėjo jas ant galvos, gobėsi jomis pečius...

Prijuostės , sijonai – languoti,

mėgo spalvas : mėlyną, burokinę, vyšninę...

Prie juosmens moterys dažnai nešiodavo siuvinėtus, pririšamus maišelius - DELMONUS