Font size
WorksheetsPerskaitęs ištrauką, atspėk knygą!
Total questions: 10
Worksheet time: 8mins
Iš kokios knygos ištrauka?
„Žinoma, tą jis pasakytų visiškai tyliai pats sau vienas. Tokių dalykų nekalbėsi, kad freken Hiok girdėtų, o ypač jai tiesiai. Juk jos tokios griežtos akys, griežta sučiaupta burna, o kartais dar kaktoj atsiranda griežta raukšlė. Gunaras sakydavo, kad jos net nosis esanti griežta. Bet ... taip neatrodė. Jo manymu, freken Hiok nosis buvo labai graži.“
A. Lindgren, „Rasmusas Klajūnas“
A. Lindgren, „Ronja plėšiko duktė“
M. Twain, „Tomo Sojerio nuotykiai“
F. H. Burnett, „Paslaptingas sodas“
„Draugija, susirinkusi ant kranto, iš tikrųjų atrodė klaikiai: paukščių plunksnos purvinos, žvėrių kailiai sulipę, nuo visų varvėjo vanduo, visi buvo paniurę, nepatenkinti. Pirmiausia, žinoma, visiems rūpėjo, kaip išsidžiovinti: jie pradėjo tartis, ir po valandėlės ... laisvai šnekučiavosi su žvėrimis ir paukščiais, tarsi būtų juos pažinojusi visą gyvenimą. Net gana ilgai ginčijosi su Papūga Lora, ir ši pagaliau įširdusi pareiškė:“
L. Lowry, „Siuntėjas“
V. V. Landsbergis, „Arklio Dominyko meilė“
K. Gudonytė, „Ida iš šešėlių sodo“
L. Caroll, „Alisa stebuklų šalyje“
„Pirmasis ją sugalvojo Bazilis. Bazilis buvo mažas berniūkštis, įžūlių mėlynų akių ir užriesta nosim. ... jo nekentė. Ji žaidė viena po medžiu, kaip ir tą dieną, kai prasidėjo cholera. Kepė iš žemės bandeles ir tiesė sodo takelius. Bazilis priėjo ir atsistojęs įsispoksojo. Jis greitai susidomėjo ... triūsu ir net ėmė patarinėti.
– O kodėl tu nesukrauni akmenų krūvos ir neįsivaizduoji, kad čia uolynas? – paklausė jis. – Štai
ten, vidury. Ir jis pasilenkė parodyti.
– Eik sau! – riktelėjo .... – Man nereikia berniūkščių! Eik sau!
Valandėlę Bazilis supykęs žvelgė į ją, o tada puolė erzintis. Jis nuolat erzindavo savo sesutes. Šokinėjo aplink ją, vaipėsi, dainavo ir juokėsi.“
L. Caroll, „Alisa stebuklų šalyje“
A.Marshall, „Aš moku šokinėti per balas“
F. H. Burnett, „Paslaptingas sodas“
A. Lindgren, „Ronja plėšiko duktė“
„Kartą praėjusią žiemą ...parodė jai vieną piešinėlį. Priėjo po pamokos, įbruko į ranką ir išbėgo. Kitą penktadienį ji paprašė jo pasilikti po pamokos. Pasakė, kad jis „nepaprastai talentingas” ir neturi leistis, kad kas nors nuo to atkalbėtų, priešingai, turi „puoselėti tai”. Jos manymu, ...išskirtinis, taip jis tą suprato. Tas išskirtinumas nebuvo svarbus nei mokykloje, nei namie, tačiau jis buvo tikras. Savo paslaptį slėpė giliai viduje kaip piratas lobį. Jis turtingas, labai turtingas, bet kol kas niekam nevalia apie tai žinoti, tik slaptai... .“
K. Peterson, „Tiltas į Terabitiją“
A. Marshall, „Aš moku šokinėti per balas“
A. Lindgren, „Mijo, mano Mijo“
L.Lowry, „Siuntėjas“
“Iš pradžių taip ir būdavo, bet paskui jis susidėjo su būriu berniūkščių – tiek jį ir temačiau. Sugrįžęs pasakodavo apie dokus Temzės pakrantėje, į kuriuos iš didžiulių laivų iškraudavo iš viso pasaulio atplukdytas prekes. Pasakodavo apie traukinius ir už mūsų daugiabutį namą didesnius sandėlius. Jis matė Šv. Marijos bažnyčią, kurios varpai mušė man laiką. Vasaros dienoms vis ilgėjant, grįždavo namo kaskart vis vėliau, kol galiausia parsirasdavo tik mamai seniausiai išėjus į darbą. Jo niekada nebūdavo namie, bet mamai tai nerūpėjo.
Tas kambarys buvo mano kalėjimas. Negalėjau pakęsti karščio, tylos, tuštumos.“
St. Abromavičius,. „Vaikystė Sibiro toliuose“
K. B. Bradle, „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“
S. Allegrini, „Kaip išgelbėti tą, kuris nenori būti išgelbėtas?“
J. Vilė, „Sibiro haiku“
„Aukštesniosios meno mokyklos vaikinų bendrabučio kambariai buvo keturviečiai, bent jau pirmajame aukšte. Tačiau per rugsėjo pirmosios sumaištį paaiškėjo, kad bus dar naujokų, tad į trečiąjį ir ketvirtąjį kambarius nežinia iš kur buvo atgabenta po dvi lovas su geležinėmis spyruoklėmis ir baisiai dėmėtais dryžuotais čiužiniais ( iš mūrinio sandėliuko mokyklos kieme vaikinai turėjo atsinešti patys). Taigi trečiasis ir ketvirtasis virto šešiaviečiais, bet, atrodo naujokams tai buvo nė motais. Labiausiai raukėsi ir murmėjo senbuviai – visi žinojo, kad viršutiniuose aukštuose yra daugiau oro, ten kai kurie nomenklatūrinių šaknų vaisiai mėgavosi ir „dviviečiais“ numeriais.“
R. Šepetys, „Tarp pilkų debesų“
R. Šepetys, „Druska jūrai“
K. Gudonytė, „Blogos mergaitės dienoraštis“
L.S. Černiauskaitė, „Benedikto slenksčiai“
„Kad būtų visai suprantama, reikia paaiškinti, nes niekas nepatikės, kad trylikmetė gali būti vienui viena visam margam pasauly. Aišku, tai netiesa. Turiu mylinčius tėvus, šešiolikmetę seserį ir krūvon sudėjus apie trisdešimt vadinamųjų draugų. Galybę gerbėjų, jie nuo manęs akių nenuleidžia, o per pamokas, kai jau nieko daugiau nebeišgalvoja, stengiasi sugauti mano žvilgsnį kišeniniame veidrodėlyje. Turiu giminaičių, mielų tetulių ir gerus namus. Pažvelgus iš šalies – ko gi man betrūktų, išskyrus gerą draugę. Su visais mano draugais galima smagiai praleisti laiką, pasikalbėti apie kasdienes smulkmenas. Deja, artimiau bendrauti neįmanoma. Galbūt aš pati kalta, kad nerandam kalbos, bet tai faktas, ir nieko nepakeisi.“
R. Šepetys, „Tarp pilkų debesų“
R. Šepetys, „Nelengvu keliu“
A. Frank, „Dienoraštis“
H. Lee, „Nežudyk strazdo giesmininko“
„Iki sutemų renku akmenis ir kaip gebėdama stengiuosi paslėpti įėjimą į olą. Tai lėtas ir sunkus darbas, bet padėjusi daug pastangų lieku patenkinta. Ola dabar atrodo natūraliai, kaip daugybė aplink stūksančių didesnių ar mažesnių akmenų. Galiu pralįsti pas ... pro mažą landą, bet iš lauko jos nematyti. Tai gerai, nes ir šiąnakt reikės dalytis su juo miegmaišiu. Be to, jei negrįžčiau iš puotos, ... bus paslėptas, bet ne įkalintas. Nors abejoju, ar jis ilgai išgyvens be vaistų.“
S. Collins, „Bado žaidynės“
V. Roth, „Divergentė“
J. Green, „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“
A. Cicėnaitė, „Niujorko respublika“
„Šiandien sekasi bėgti. Dar tada, kai tame parke laukiau Alos, sąnariai prašėsi judinami. Bėgant pirmą ratą, ima sklaidytis rūkas, kuris įprastai tvyro susitvenkęs virš minčių. To rūko nepastebi, nes smegenys nuolat dirba įvairiomis kryptimis. Rūkas turbūt įsivaizduojamas, tačiau kiekvieną sykį prasisklaido. Bėgdama antrą ratą, galvoju apie paauglius parke. Ir man neatrodo, kad jie buvo labai linksmi, nors nepertraukiamai juokėsi. Dar sykį smegeninėje perkošiu matytą vaizdą: du bičiukai juokiasi maigydami užrašines, neatitraukdami nuo jų galvos.
Gal. Gal.
Mano dėmesį patraukia vaikinas.“
D. Opolskaitė, „Eksperimentas gyventi“
R. Šerelytė, „Rebekos salos“
A. Mulligan, „Šiukšlės“
R. Una, „Atjunk“
„Trys mokinukai pagarbiai būtų žiūrėję į kiekvieną žvalgą, bet ... buvo vos keleriais metais už juos vyresnis, todėl jiems atrodė kaip didžiai šlovingas didvyris. Pamatę ... jie mažumėlę nustebo. Tikėjosi išvysti aukštą vyrą, tikrą didžiažmogį. Tačiau jiems buvo pristatytas lieknas skaisčiaveidis linksmuolis vaikinukas, mažesnis nei vidutinio ūgio. Jei ... būtų visa tai žinojęs, būtų gerokai susigėdęs, bet ir pasijuokęs. Kaip tik taip žmonės pasijusdavo pirmą kartą pamatę Holtą. Jam nenutuokiant, jo šlovė ėmė prilygti buvusio mokytojo šlovei.“
J. Flanagan, „Brolija“
J. Flanagan, „Žvalgo mokinys“
J.K. Rowling, „Haris Poteris“
A. L. Tait, „Kartografo kronikos“
