Perskaitykite romano ištrauką ir parašykite,

Koks Kuprelio požiūris vedybas? Kokią gyvenimo vertybę gina Kuprelis, kalbėdamas apie vedybas?

Trisdešimties sulaukęs svarstysi, ar verta, ar dar neverta vesti. Keturiasdešimtį privijęs galvosi, ar apskritai verta. Keturiasdešimt penkerių, iš tolo senatvės šešėlį pajautęs, gal ir labai norėsi, bet jauna ir graži neis. Tegul nebūna vyrai kvailiai, tegul nelaukia per ilgai. Jei koks žilis bedantis ir gauna kokiu būdu jauną, skaisčią žmoną, jis negali tikėtis jos stiprios ir pastovios meilės. Pakanka, kad koks jaunas vyrukas pasipainiotų, ir jau šeimyninis gyvenimas sugriautas, o senis kokiu dešimčiu metų keliauja anksčiau į Abraomą. Juk meilė - bent regimo gyvenimo vienatinė prasmė. Nerasti jos, vis tiek, kaip ir to gyvenimo nustoti. Meilės ieškoti nereikia vėluotis. Juo anksčiau, juo geriau. Jaunam reikia vesti, jaunam draugę pasirinkti. Ne laikas "mokintis" gyventi, kai gyslose karštas kraujas verda ir širdis širdies trokšta. O kai pradėsi galvoti, svarstyti, laukti, tai ir nepamatysi, kai paliksi visam amžiui vienastipis, beprasmis.

Perskaitykite romano ištrauką ir parašykite. Kaip Kuprelis suvokia savo tautinę tapatybę? Kokios istorinės ir asmeninės priežastys tai lemia? •Gundė su savo drauge sėdi klaupkose prie vargonų! Pamačius mane išėjo prieš, jaukiai pažįstamai pasisveikino. Paskum grakščiai pakreipė galvą ir sako, tiesiai akysna žiūrėdama.

- O kad mes, tamsta lietuviškai rytmetines užgiedotumėm? Ką? Pažiūrėtumėm, kaip lietuviškas balsas bažnyčioje skamba?

- Nežinau. Negalima. Ne, visai negalima... Pagaliau juk vis tiek ir lenkiškai, - paaiškinau.

- Ką tamsta sakai?! - šūkterėjo Gundė atopakalin atsitraukdama.

- Iš tamstos žodžių matyt, kad jokio supratimo apie savo tėvynę neturi, Lietuvos nežinai, - nustatė ji pasigailėdama, nustebus.

Nieko aiškaus negalėjau jai į tai atsakyti. Apie savo tėvynę aš tikrai lig tol nedaug turėjau supratimo. Kai augau pas gerą Šionfeltą, maniau, buvau vokiečiukas. Tas gi senis klebonas, pas kurį pyragus minkiau, mane lenku vadino. Dabar ji štai nustebo, kad nežinau, kad esu lietuvis. Ėmiau jai aiškinti. Sakiau, kad nors čia visi žmonės ir lietuviškai šneka, bet nuo seniai Dievą bažnyčioj lenkiškai garbina, taigi ir negalima jų papročių pertraukti, naujos mados įvesti. Dar sakiau, kad Dievas daug kalbų moka, daug jų pažįsta, taigi ir lenkiškai supranta.

Perskaitę klebono ir Kuprelio dialogą, parašykite dialogo atomazgą, kaip klebonas pasielgia su Kupreliu?

•Kaip tu šiandien rytmetines giedojai? - paklausė manęs klebonas rimtai, oficialiai.

- Lietuviškai, - atsakiau drąsiai, pasirengęs nors ir kardais su juo kirstis.

- Kaip drįsai be mano sutikimo?

- Aš norėjau pabandyti, kaip lietuviškas balsas Skardžių bažnyčioje skamba. Skamba gražiai.

Kas yra šio teksto pasakotojas? Pagrįskite, kodėl taip manote?

•Laikas, lėtas, tingus, slinko. Pagaliau visai nustojau vaikščiojęs į Gervydžius. Negalėjau, turėjau nustoti. Vieną šeštadienį, man į juos nuėjus, Gervydis, kai tik aš peržengiau slenkstį, paėmė kepurę ir išėjo, nieko man nesakęs. „Matyt jau manęs visai nenori“, – dingtelėjo man. Kitą kartą sustikau jį gatvėj. Pasisveikinau. Jis nieko neatsakė, dar nusigrįžė. „Kodėl jie taip manęs nekenčia? Kuo aš kaltas?“ – jokiu būdu negalėjau suprasti. Rečiau mačiau ir Gundę. Išsiilgdavom vienas kito neapsakytai. Pasimatę iš džiaugsmo nežinodavom, ką ir daryti. Ji naktimis ištrūkdavo į mane. Mato, visi miega, atsikelia, apsitaiso ir išeina. Vis dėlto blogai buvo, kad seniai dar ant manęs pyko. Tokie jie pirmai buvo malonūs, tokie geri. Lyg savo žmogų godojo*.

Paaiškinkite, kaip pasikeitė Gervydžių požiūris į Kuprelį. Kokia šio pasikeitimo priežastis?

Vieną naktį, kai Gundė sėdėjo pas mane, pasakiau jai apie tai. – Ko tenai paisyti senių, – atsakė susirūstinusi. – Jie nori, kad aš mylėčiau tą ir už to eičiau, kas jiems patinka. Nesulaukta jų! Jau nuo Kalėdų peršasi į mane kažkoks dviejų valakų** berniokas. Ir, žinoma, patinka jiems. O aš jo nei iš tolo nenoriu matyti. Vyrą pati galiu išsirinkti, nereikia man svetimų akių. Neduos man kraičio, tuščia jų, ir be jo apsieisiu. Tegul visą žemę Julytei užrašo... Tėvas gal sutiktų ir tau mane atiduoti, sako: „Vargoninkas*** žmogus nekvailas, galės pragyventi“, bet motina: „Kas iš to, kad jis vargoninkas ir protingas, bet nesveikas. Kai pasens, visai kupron suaugs.“ Riejas ir riejas jie kasdien. Tėvas jau taip pat pradėjo galvoti. Kur moteris neįveiks!.. Ir jis, tas mano tėvas, skaito laikraščius, knygas, o nesupranta, kad žmogus tik meilėje gali laimingai gyventi: nepadės jam nei turtai, nei niekas. Gražumas netrunka praeiti: čia buvo jaunas, žiūrėk, jau ir paseno, sukrito. Gerai, jei dar koks gyvenimas, o jei ne, tai ir galas... – nutilo Gundė, susimąstė. Langan įsižiūro: į mėnesienos balzganą juostą.