ATPASAKOJIMO KŪRIMAS. TEKSTO SUVOKIMAS

PERSKAITYKITE TEKSTĄ ir atsakykite į klausimus:

Hansas Kristijanas Andersenas „Sniego karalienė“. Septynių pasakų istorija. Pasaka pirma „Apie veidrodį ir jo šukes“. Teksto suvokimo testas

Taigi, paklausykite! Buvo toks baisus žynys. Vieną kartą jis padirbo veidrodį, kuriame atsimušęs kiekvienas geras ir gražus daiktas dingdavo, o piktas ir bjaurus buvo matomas aiškiai ir rodėsi dar bjauresnis. Gražiausi vaizdai, atsispindėję tame veidrodyje, tapdavo panašūs į virtus špinatus, o geriausi žmonės atrodė šlykštūs arba stovėjo aukštyn kojomis. Veidai būdavo taip iškreipti, kad net negalėjai pažinti. Jei kas turėdavo dedervinę, tai ši išplisdavo per visą nosį ir skruostus. Jei tik žmogui ateidavo į galvą kokia gera ir kilni mintis, tuoj veidas išsikreipdavo, ir žynys juokėsi, džiaugdamasis savo nepaprastu išradimu. Žynio mokiniai – jis turėjo savo mokyklą – visur pasakojo apie tą veidrodį, tvirtindami, kad tik dabar atėjęs laikas matyti žmogų ir visą pasaulį tokį, koks jis iš tikrųjų yra. Lakstė visur su tuo veidrodžiu, ir galop neliko nei vieno krašto, kuris nebūtų buvęs kreivai atspindėtas. Galop jie įsinorėjo nulėkti į dangų, kad galėtų pasijuokti iš angelų ir paties Viešpaties Dievo. Kuo aukščiau lėkė su veidrodžiu, tuo labiau viskas jame krypo, viskas darėsi bjauru. Staiga veidrodis persikreipė, sudrebėjo, sprūdo jiems iš rankų, krito žemėn ir ištiško į milijo[1]nus šukelių. Tos šukelės padarė žymiai daugiau pikto nei pats veidrodis. Smulkios kaip dulkelės jos išsisklaidė po pasaulį ir, jei kam pateko į akį, ten ir paliko. Žmogus su šukele akyje viską matė išvirkščiai arba tik tai, kas buvo negero, nes mažiausias krislelis turėjo viso veidrodžio savybes. Dar prasčiau buvo, jei kam šukelė pakliūdavo į širdį – tada širdis pavirsdavo į ledo gabalą.

1. Šis pasakojimas yra ilgos autorinės pasakos pirmasis epizodas, tačiau jis turi savarankiško tautosakos žanro bruožų. Į kokį folklorinį žanrą jis labiausiai panašus? Išrinkite teisingą atysakymą ir argumentuokite:

 a) į anekdotą, nes .........................................................................................

b) į buitinę pasaką, nes ...................................................................................

c) į sakmę, nes ............................................................................................

PERSKAITYKITE TEKSTĄ ir atsakykite į klausimus:

Hansas Kristijanas Andersenas „Sniego karalienė“. Septynių pasakų istorija. Pasaka pirma „Apie veidrodį ir jo šukes“. Teksto suvokimo testas

Taigi, paklausykite! Buvo toks baisus žynys. Vieną kartą jis padirbo veidrodį, kuriame atsimušęs kiekvienas geras ir gražus daiktas dingdavo, o piktas ir bjaurus buvo matomas aiškiai ir rodėsi dar bjauresnis. Gražiausi vaizdai, atsispindėję tame veidrodyje, tapdavo panašūs į virtus špinatus, o geriausi žmonės atrodė šlykštūs arba stovėjo aukštyn kojomis. Veidai būdavo taip iškreipti, kad net negalėjai pažinti. Jei kas turėdavo dedervinę, tai ši išplisdavo per visą nosį ir skruostus. Jei tik žmogui ateidavo į galvą kokia gera ir kilni mintis, tuoj veidas išsikreipdavo, ir žynys juokėsi, džiaugdamasis savo nepaprastu išradimu. Žynio mokiniai – jis turėjo savo mokyklą – visur pasakojo apie tą veidrodį, tvirtindami, kad tik dabar atėjęs laikas matyti žmogų ir visą pasaulį tokį, koks jis iš tikrųjų yra. Lakstė visur su tuo veidrodžiu, ir galop neliko nei vieno krašto, kuris nebūtų buvęs kreivai atspindėtas. Galop jie įsinorėjo nulėkti į dangų, kad galėtų pasijuokti iš angelų ir paties Viešpaties Dievo. Kuo aukščiau lėkė su veidrodžiu, tuo labiau viskas jame krypo, viskas darėsi bjauru. Staiga veidrodis persikreipė, sudrebėjo, sprūdo jiems iš rankų, krito žemėn ir ištiško į milijo[1]nus šukelių. Tos šukelės padarė žymiai daugiau pikto nei pats veidrodis. Smulkios kaip dulkelės jos išsisklaidė po pasaulį ir, jei kam pateko į akį, ten ir paliko. Žmogus su šukele akyje viską matė išvirkščiai arba tik tai, kas buvo negero, nes mažiausias krislelis turėjo viso veidrodžio savybes. Dar prasčiau buvo, jei kam šukelė pakliūdavo į širdį – tada širdis pavirsdavo į ledo gabalą.

2. Kuo ypatingas piktojo žynio sukurtas veidrodis? Atsakykite savais žodžiais. 1 taškas.

PERSKAITYKITE TEKSTĄ ir atsakykite į klausimus:

Hansas Kristijanas Andersenas „Sniego karalienė“. Septynių pasakų istorija. Pasaka pirma „Apie veidrodį ir jo šukes“. Teksto suvokimo testas

Taigi, paklausykite! Buvo toks baisus žynys. Vieną kartą jis padirbo veidrodį, kuriame atsimušęs kiekvienas geras ir gražus daiktas dingdavo, o piktas ir bjaurus buvo matomas aiškiai ir rodėsi dar bjauresnis. Gražiausi vaizdai, atsispindėję tame veidrodyje, tapdavo panašūs į virtus špinatus, o geriausi žmonės atrodė šlykštūs arba stovėjo aukštyn kojomis. Veidai būdavo taip iškreipti, kad net negalėjai pažinti. Jei kas turėdavo dedervinę, tai ši išplisdavo per visą nosį ir skruostus. Jei tik žmogui ateidavo į galvą kokia gera ir kilni mintis, tuoj veidas išsikreipdavo, ir žynys juokėsi, džiaugdamasis savo nepaprastu išradimu. Žynio mokiniai – jis turėjo savo mokyklą – visur pasakojo apie tą veidrodį, tvirtindami, kad tik dabar atėjęs laikas matyti žmogų ir visą pasaulį tokį, koks jis iš tikrųjų yra. Lakstė visur su tuo veidrodžiu, ir galop neliko nei vieno krašto, kuris nebūtų buvęs kreivai atspindėtas. Galop jie įsinorėjo nulėkti į dangų, kad galėtų pasijuokti iš angelų ir paties Viešpaties Dievo. Kuo aukščiau lėkė su veidrodžiu, tuo labiau viskas jame krypo, viskas darėsi bjauru. Staiga veidrodis persikreipė, sudrebėjo, sprūdo jiems iš rankų, krito žemėn ir ištiško į milijo[1]nus šukelių. Tos šukelės padarė žymiai daugiau pikto nei pats veidrodis. Smulkios kaip dulkelės jos išsisklaidė po pasaulį ir, jei kam pateko į akį, ten ir paliko. Žmogus su šukele akyje viską matė išvirkščiai arba tik tai, kas buvo negero, nes mažiausias krislelis turėjo viso veidrodžio savybes. Dar prasčiau buvo, jei kam šukelė pakliūdavo į širdį – tada širdis pavirsdavo į ledo gabalą.

3. Ką visiems žmonėms bando įteigti piktojo mokytojo mokiniai? 1 taškas

PERSKAITYKITE TEKSTĄ ir atsakykite į klausimus:

Hansas Kristijanas Andersenas „Sniego karalienė“. Septynių pasakų istorija. Pasaka pirma „Apie veidrodį ir jo šukes“. Teksto suvokimo testas

Taigi, paklausykite! Buvo toks baisus žynys. Vieną kartą jis padirbo veidrodį, kuriame atsimušęs kiekvienas geras ir gražus daiktas dingdavo, o piktas ir bjaurus buvo matomas aiškiai ir rodėsi dar bjauresnis. Gražiausi vaizdai, atsispindėję tame veidrodyje, tapdavo panašūs į virtus špinatus, o geriausi žmonės atrodė šlykštūs arba stovėjo aukštyn kojomis. Veidai būdavo taip iškreipti, kad net negalėjai pažinti. Jei kas turėdavo dedervinę, tai ši išplisdavo per visą nosį ir skruostus. Jei tik žmogui ateidavo į galvą kokia gera ir kilni mintis, tuoj veidas išsikreipdavo, ir žynys juokėsi, džiaugdamasis savo nepaprastu išradimu. Žynio mokiniai – jis turėjo savo mokyklą – visur pasakojo apie tą veidrodį, tvirtindami, kad tik dabar atėjęs laikas matyti žmogų ir visą pasaulį tokį, koks jis iš tikrųjų yra. Lakstė visur su tuo veidrodžiu, ir galop neliko nei vieno krašto, kuris nebūtų buvęs kreivai atspindėtas. Galop jie įsinorėjo nulėkti į dangų, kad galėtų pasijuokti iš angelų ir paties Viešpaties Dievo. Kuo aukščiau lėkė su veidrodžiu, tuo labiau viskas jame krypo, viskas darėsi bjauru. Staiga veidrodis persikreipė, sudrebėjo, sprūdo jiems iš rankų, krito žemėn ir ištiško į milijo[1]nus šukelių. Tos šukelės padarė žymiai daugiau pikto nei pats veidrodis. Smulkios kaip dulkelės jos išsisklaidė po pasaulį ir, jei kam pateko į akį, ten ir paliko. Žmogus su šukele akyje viską matė išvirkščiai arba tik tai, kas buvo negero, nes mažiausias krislelis turėjo viso veidrodžio savybes. Dar prasčiau buvo, jei kam šukelė pakliūdavo į širdį – tada širdis pavirsdavo į ledo gabalą.

4. Kodėl žynio mokiniai neša veidrodį į dangų? 1 taškas

PERSKAITYKITE TEKSTĄ ir atsakykite į klausimus:

Hansas Kristijanas Andersenas „Sniego karalienė“. Septynių pasakų istorija. Pasaka pirma „Apie veidrodį ir jo šukes“. Teksto suvokimo testas

Taigi, paklausykite! Buvo toks baisus žynys. Vieną kartą jis padirbo veidrodį, kuriame atsimušęs kiekvienas geras ir gražus daiktas dingdavo, o piktas ir bjaurus buvo matomas aiškiai ir rodėsi dar bjauresnis. Gražiausi vaizdai, atsispindėję tame veidrodyje, tapdavo panašūs į virtus špinatus, o geriausi žmonės atrodė šlykštūs arba stovėjo aukštyn kojomis. Veidai būdavo taip iškreipti, kad net negalėjai pažinti. Jei kas turėdavo dedervinę, tai ši išplisdavo per visą nosį ir skruostus. Jei tik žmogui ateidavo į galvą kokia gera ir kilni mintis, tuoj veidas išsikreipdavo, ir žynys juokėsi, džiaugdamasis savo nepaprastu išradimu. Žynio mokiniai – jis turėjo savo mokyklą – visur pasakojo apie tą veidrodį, tvirtindami, kad tik dabar atėjęs laikas matyti žmogų ir visą pasaulį tokį, koks jis iš tikrųjų yra. Lakstė visur su tuo veidrodžiu, ir galop neliko nei vieno krašto, kuris nebūtų buvęs kreivai atspindėtas. Galop jie įsinorėjo nulėkti į dangų, kad galėtų pasijuokti iš angelų ir paties Viešpaties Dievo. Kuo aukščiau lėkė su veidrodžiu, tuo labiau viskas jame krypo, viskas darėsi bjauru. Staiga veidrodis persikreipė, sudrebėjo, sprūdo jiems iš rankų, krito žemėn ir ištiško į milijo[1]nus šukelių. Tos šukelės padarė žymiai daugiau pikto nei pats veidrodis. Smulkios kaip dulkelės jos išsisklaidė po pasaulį ir, jei kam pateko į akį, ten ir paliko. Žmogus su šukele akyje viską matė išvirkščiai arba tik tai, kas buvo negero, nes mažiausias krislelis turėjo viso veidrodžio savybes. Dar prasčiau buvo, jei kam šukelė pakliūdavo į širdį – tada širdis pavirsdavo į ledo gabalą.

5. Kuo pavojingos veidrodžio šukės? 1 taškas

PERSKAITYKITE TEKSTĄ ir atsakykite į klausimus:

Hansas Kristijanas Andersenas „Sniego karalienė“. Septynių pasakų istorija. Pasaka pirma „Apie veidrodį ir jo šukes“. Teksto suvokimo testas

Taigi, paklausykite! Buvo toks baisus žynys. Vieną kartą jis padirbo veidrodį, kuriame atsimušęs kiekvienas geras ir gražus daiktas dingdavo, o piktas ir bjaurus buvo matomas aiškiai ir rodėsi dar bjauresnis. Gražiausi vaizdai, atsispindėję tame veidrodyje, tapdavo panašūs į virtus špinatus, o geriausi žmonės atrodė šlykštūs arba stovėjo aukštyn kojomis. Veidai būdavo taip iškreipti, kad net negalėjai pažinti. Jei kas turėdavo dedervinę, tai ši išplisdavo per visą nosį ir skruostus. Jei tik žmogui ateidavo į galvą kokia gera ir kilni mintis, tuoj veidas išsikreipdavo, ir žynys juokėsi, džiaugdamasis savo nepaprastu išradimu. Žynio mokiniai – jis turėjo savo mokyklą – visur pasakojo apie tą veidrodį, tvirtindami, kad tik dabar atėjęs laikas matyti žmogų ir visą pasaulį tokį, koks jis iš tikrųjų yra. Lakstė visur su tuo veidrodžiu, ir galop neliko nei vieno krašto, kuris nebūtų buvęs kreivai atspindėtas. Galop jie įsinorėjo nulėkti į dangų, kad galėtų pasijuokti iš angelų ir paties Viešpaties Dievo. Kuo aukščiau lėkė su veidrodžiu, tuo labiau viskas jame krypo, viskas darėsi bjauru. Staiga veidrodis persikreipė, sudrebėjo, sprūdo jiems iš rankų, krito žemėn ir ištiško į milijo[1]nus šukelių. Tos šukelės padarė žymiai daugiau pikto nei pats veidrodis. Smulkios kaip dulkelės jos išsisklaidė po pasaulį ir, jei kam pateko į akį, ten ir paliko. Žmogus su šukele akyje viską matė išvirkščiai arba tik tai, kas buvo negero, nes mažiausias krislelis turėjo viso veidrodžio savybes. Dar prasčiau buvo, jei kam šukelė pakliūdavo į širdį – tada širdis pavirsdavo į ledo gabalą.

6. Ką reiškia pasakymai: 6 taškai

Pasakymas                                Reikšmė

 ledinė širdis ………………………………………………………………………………………………………………

geležinė valia …………………………………………………………………………………………………………….

 auksinė burna ……………………………………………………………………………………………………………

 medinės kojos  …………………………………………………………………………………………………………..

porcelianinė oda ………………………………………………………………………………………………………..

skeltanagis (apie žmogų)  ………………………………………………………………………………………………

Remiantis pasirinkta H. K. Anderseno pasaka, išmokti susidaryti atpasakojimo planą. Naudojantis planu gebėti parašyti glaustą atpasakojimą. Atpasakojimą papildyti teksto suvokimo užduotimi. Vertinimas – pažymys į dienyną.

Atpasakojimas – tai teksto tipas, kai girdėto (matyto) teksto turinį reikia atkurti (atpasakoti) savais žodžiais.

1. Užpildykite atpasakojimo žemėlapį remdamiesi skaityta H. K. Anderseno pasaka.

parašykite a) kur ir kada vyksta pasakos laikas? b) kas dalyvavo? c) kaip viskas baigėsi?

2. užduotis. Raštu atpasakokite skaitytą H. K. Anderseno pasaką. Atpasakojimo apimtis 150 žodžių. Sugalvokite atpasakojimui pavadinimą. (Jeigu visai nesugalvojate, tai parašykite H.K. Anderseno pasakos pavadinimą). Pradėdami savo atpasakojimą, nepamirškite vieną kartą atitraukti nuo krašto.

……………………………………………………………………………………………………………………..

(atpasakojimo pavadinimas)