Veikėjų charakteriai

Valandėlę truko pagarbos tyla, paskui Lifas tarė: – Manau, kad vėrinys kainuoja kokį penketą šešetą tūkstančių, ne mažiau. – O aš vis dėlto norėčiau atsikratyti, – atsakė Lijanderis. <...> – Tu nerviniesi, – su panieka tarė Lifas. – Nerviniesi...tik jaučiu, kad bus prastai, pamatysi. Kas bus, jeigu senė ims ir atsigaivelios? – To nebus. Ji ir taip jau per ilgai pagyveno.

• Veikėjas netiesiogiai save apibūdina

• Apibūdina pasakotojas

Tai buvo stuomeningas aštuoniasdešimties metų vyriškis, visiškai plika galva ir nukabusiais dideliais baltais ūsais. Į mus žvelgė žvairokos mėlynos ir gyvos akys, jis džiugiai šniurkštelėjo per plaukų kuokštus šnervėse. Atrodė labai šauniai.

• Apibūdina kiti veikėjai

• Apibūdina autorius

– Labas, – pasakė jis arba ji ir kryptelėjo galvą Perkinsų namo link, – mes ką tik atsikraustėm. Džesas stovėjo kaip įbestas ir spoksojo. Žmogysta nuslydo nuo tvoros žemėn ir priėjo arčiau. – Gal mums vertėtų susidraugauti. Daugiau aplink nieko nėra.

• Kiti veikėjai aptaria

• Veikėjas netiesiogiai save apibūdina

Garbanoti rudi plaukai visai trumpai kirpti, o apsivilkusi melsvais apatiniais marškinėliais ir išblukusiais virš kelių nukirptais džinsais. Atvirai pasakius, neaišku, ar berniukas, ar mergaitė.

• Tiesiogiai apibūdina autorius

• Apibūdina pats save

Kati nevadindavo jos „močiute“ arba „senele“, nes tai visai netiko Ledi – kokia gi senelė nešioja ilgas šviesias ligi pečių garbanas, dažosi paakius žalsvai ir dėvi megztinius su gilia „v“ formos iškirpte nugaroje ar gėlėtas kojines. Be to, Ledi nenorėjo, kad ją vadintum močiute.

• Veikėjas apibūdina pats save

• Veikėją apibūdina kiti

– Močiutė turi kažką bendra su kojinių mezgimu, namine aviečių uogiene ir pasakų knygom, pasakė ji kartą Kati. – O aš beveik nemoku megzti, niekada neviriau uogienės ir net nežinau, kuo baigiasi pasaka apie Joniuką ir Grytutę.

• Veikėjas aptaria pats save

• Veikėją pristato autorius

Jis buvo aukštas, plonas ir labai senas, jei tikėtume žilais plaukais ir barzda, tokiais ilgais, kad galėjo susikišti už diržo. Jis buvo su apsiaustu iki kulnų ir violetine mantija, šluojančia žemę, o apsiavęs aukštakulniais batais su sagtimis. Po siaurais akinukais gyvai spindėjo skaisčiai mėlynos akys, nosis buvo ilgėliausia ir kuprota, tarsi mažiausiai dviejose vietose sulaužyta

• Pristato pasakotojas

• Pristato kiti veikėjai

Vadinas, nepasitiki manim?

Lijanderis sausai nusikvatojo.

– „Vadinas, nepasitiki manim“, – pasakė lapė ir nukando gaidžiui galvą. Kaipgi ne, aš pasitikiu tavim, taip pat kaip ir tu manim.

• Veikėjas netiesiogiai apibūdina pats save

• Apibūdina pasakotojas