Tavyje aš ilsiuos, tavo kraujuj,

lyg vėlei pradėtas, – stiprėju.

Tavyje pabundu ir pasaulį iš naujo

dar tavo akim pamatyti suspėju.

Mano žodis gimsta tik vienatvėj,

bet nenoriu sulaukti vienas senatvės.

Tryniau gimtinės miškus, sostinės gatves,

ieškojau prasmės, bet gal prasmė mane suras

Ne tą vakare sumanei,

koks iš ryto pabusiu...

Pirmą kartą buvau seniai,

paskutinį – nebūsiu.

Apgaubti elektroninio oro

patekom į nuostabią erdvę –

nerealūs, be svorio,

transliuojami iš neaiškaus šaltinio.

Išmokau sėdėt ir tylėt, tarsi būčiau išnykęs,

Kaip medžio šešėlis, sparnuotas ir didelis Niekas.

Jau išverstos senos ir storos viduržiemio knygos,

Ir išvežtas vasaros sniegas.

Kai kitą rytą atsibusi ant oranžinio kilimo,

Aš tau įpilsiu paragaut raudono, balto, žalio vyno.

Kiekvienas tavo judesys įžiebę vis kitokią spalvą.

Aš išeinu iš tavo namo nuleidęs purpurinę galvą.

Ir kelius, ir mašinų gausmą, –

Ne vien simfonijas ateitis pasiims.

Mes norim kiek galima daugiau džiaugsmo

Palikt būsimiems žmonėms.

Ir plaukiame laivais ieškoti aukso,

Kurį vėliau išmainome į žuvų maldas.

Mes savo juoką paverčiame upeliais,

O ašaras išbarstome druska.

Štai nekviesta žiema pilkam lange,

o mėlynam sniege likimas dūksta

aš sušalau, sugrįžk, mylėk mane.

Žalioj tyloj tavęs taip trūksta