Prabėgo 3 savaitės. Ruoniukai ūgtelėjo ir pastarojo. Baltas jų pūkas ėmė slinkti, augo naujas kailis - pilkas, dėmėtas ir toks tankus, kad nesušalsi nei vandenyje, nei ant kranto. Pavadinti Smiltės ir Vėjaus vardais, ruoniukai tapo visateisiais muziejaus gyventojais. Nors dar nežinojo, kaip atrodo pakrantės smiltys ir vėjo genamos bangos, abu džiaugėsi, kad jų vardai susiję su mamos apdainuota Baltijos jūra.

Atėjo laikas mažyliams mokytis plaukti. Pirmoji ilgai neraginta į baseiną pokštelėjo Smiltė. Ji buvo tikra nenuorama, trokštanti kas kartą išmėginti vis ką nors nauja. Brolis Vėjus dar ilgai žiūrėjo į vandenį, nesiryždamas sekti paskui.

Vieną vakarą ruoniukai iškeliavo tyrinėti muziejaus.

Atidarę keletą durų jie įsmuko į salę, pilną stiklinių langų. Išsigandę ruoniukai atšoko  - už nugarų iš anapus stiklo į juos žvelgė milžiniška žuvis. Ji buvo gerokai didesnė už Smiltę ir Vėjų, o gal net ir už jų mamą.

-Aššš esu didysis eršššketas, - sušnypštė žuvis už stiklo.- Viena didžiausių žuvų pasaulyje. Ruonių neėdu, mano maistas – mažos žuvelės, vėžiagyviai ir moliuskai. Mes gyvename jūrose ir upėse, kurios yra pietuose. Ten vanduo šššiltas, o maisto gausu.

Išgirdusios pokalbį milžiniškų žuvų baseino gyventojos susirinko pažiūrėti į smalsuolius - stiklinė siena net baltavo nuo eršketų pilvų. Ruoniukai pasijuto kaip baisiame sapne - kai žuvelės, kurias taip mėgsti triaukšti, staiga padidėja ir ima grasinti sutriaukšti tave patį.

PASAIBA

Sofija įdėmiai apžiūrėjo padarą, kuris piramides statė iš jos šeimų narių kojinių.

Pasaiba nebuvo panašus nei į vieną pažįstamą padarą. Jis nebuvo nei paukštis, nei žvėris, greičiau buvo koks žmogutis, nedidukas, Sofijai kiek žemiau juosmens. Pasaibos kūnelis buvo apaugęs gaurais, galvą dengė į šalis styrančių plaukų kupeta, padaro kojos buvo rausvos, apžėlusios retais plaukeliais, kiek kreivokos, su dailiais pirščiukais. Rankų nagučiai buvo kruopščiai nukarpyti. Pasaibos nosis buvo nedidelė, riesta ir truputį juokinga. Burna - pilna nedidelių dantukų, o akys... Akys buvo žalios ir dabar įdėmiai spoksojo į mergaitę.

-        Iš kur tu atsiradai? Ir kas tave čia atvedė?

-        Al Pasaiba? - pasidomėjo padarėlis. – Pasaiba ėjo plos alį is Baisogalos, lijo, todėl uzėjo il ziūli – kojinycių daug tulit. Il paliovėje daug kutuliukų yla.

-        Kokių kukuliukų? Ar kukuliukais vadini po mano lova esančias dulkes ir šiukšles? - paklausė kambario šeimininkė.

-        Dulkės il siukslės yla tiesiog dulkes il siukslės. Jos negali siaip sau būti kutuliukai, dulkeles il siuksliukus kazkas tycia taip sukutuliuoja.

-        O kas tas dulkes sukutuliuoja?

-        O tu spėk.

-        Vabalai ir vorai? – pabandė spėti Sofija? – Hm... Tai gal tu?

-        Pasaiba! Pagaliau pataikei!

-Tai tu tas kutuliukų meistras? - paklausė Sofija, įrėmusi rankas į šonus.

-As tiklas kukuliukų meistlas,- džiaugėsi Sofijos pasakymu ir pačiu savimi spintos veidrodyje Pasaiba. - Zinok, jei namuose yra kukuliukų, tai yra ir Pasaibų.

-Tai tu čia ne vienas? - apsidairė Sofi.

Ji dar nebuvo tikra, ar norėtų, kad tokių padarų jos kambaryje būtų daugiau. Pasaiba neatrodė baisus, bet ko gali tikėtis iš padaro, kuris mėgsta dulkes ir kojines.

-Yla koks tūkstantis, bet visi vaiksto po vieną. Dabal po lova ką nors laikysi? - paklausė atsigręžęs.

- Ne, neplanuoju,- gūžtelėjo pečiais sofija.

- Tai tada Pasaiba cia il gyvens, - apsidžiaugė padaras ir nelaukdamas, kol mergaitė persigalvos, spruko po lova.

Sofijai toks kambario draugas buvo kiek nelauktas. Mergaitė atsisėdo ant lovos, užsikėlė kojas ir susimąstė. Galvoje mintys irgi buvo kažkokios kutuliuotos.