Didžioji Prancūzijos revoliucija

​Didžiosios Prancūzijos revoliucijos priežastys:

• Gyventojų skirstymas į luomus: privilegijuoti  dvasininkų, bajorų ir trečiasis luomas (nuo neturtingų  valstiečių iki turtingos buržuazijos). Trečias luomas neturėjo politinių teisių;  (Siekė panaikinti luomų privilegijas. Siekė luomų lygybės) (Dvasininkai ir bajorai siekė daugiau politinių teisių, didesnės įtakos valstybės valdyme. Siekė apriboti karaliaus valdžią)

• Absoliuti karaliaus valdžia. (Siekta valdžias padalinti į įstatymus leidžiamąją, vykdančiąją ir teisminę).

• Švietėjų idėjos. (Švietėjai siūlė panaikinti luomų nelygybę, apriboti karaliaus valdžią atskiriant įstatymus leidžiamąją, vykdančiąją ir teisminę)

• Opozicija neįmanoma;

• Turtingi miestiečiai piktinosi verslo laisvės varžymais (išlikusi atgyvenusi cechų sistema, valstybės monopoliai atskiroms gamybos šakoms, vidaus muitai);

• Iždo skolos;

• Valstiečiai nebuvo baudžiauninkais, tačiau juos slegia mokesčiai žemvaldžiams ir valstybei;

• Teismai neturi savarankiškumo; 

Revoliucijos etapai:

1. 1789 m. liepa – 1791 m. rugsėjis – apribota absoliutinė monarchija (pavadinimas teorinis, nes karalius absoliučios valdžios neturėjo);

2. 1791 m. rugsėjis – 1792 m. rugpjūtis – konstitucinė monarchija  (iki 1792 m.)

3. 1792 m. rugpjūtis –1793 m. birželis – respublika;

4. 1793 m. birželis –1794 m. liepa (termidoras) – jakobinų diktatūra

5. 1794 m. liepa (termidoras) – 1799 m. lapkritis) – direktorija.

• bažnyčios žemės skelbiamos valstybės nuosavybe;

• sulygintos tikinčiųjų (įvairių religijų) teisės;

• Prancūzija suskirstyta į departamentus (buvo provincijos);

• panaikintos vidaus muitinės, cechai;

• panaikinti bajorų titulai ir t.t.

​Steigiamojo susirinkimo pertvarkymai:

• Panaikino luomų nelygybę (sulygino lomus);

• Skelbė, kad žmonės laisvi ir lygūs (įstatymai visiems vienodi);

• Valstybė turi užtikrinti šias (lygias) teises;

• Paskelbė spaudos, religijos laisves;

• Įvesti mokesčiai visiems luomams pagal turtą.

• Privati nuosavybė  – neliečiama.

“Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją”

1789m. rugpjūčio mėn. Steigiamasis susirinkimas priima “Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją”.  Ši deklaracija skelbė:

1791 m. rugsėjis – 1792 m. rugpjūtis – konstitucinė monarchija; 1791m. rugsėjo mėn. Steigiamasis susirinkimas paskelbė Prancūzijos konstituciją (pagal Monteskje): –  valdžios padalijamos į :

1. įstatymų leidžiamąją – Įstatymų leidžiamasis susirinkimas;

2. įstatymus vykdančiąją (prižiūrinčiąją) – karaliaus ir jo skiriami ministrai;

3. teisminė valdžia – teismai.

Rinkimų teisė suteikta vyrams nuo 25 metų, mokantiems mokesčius (60%). Konstitucija įtvirtino konstitucinę monarchiją. Stambiosios ir smulkiosios buržuazijos (žirondistų) balsais Įstatymus leidžiamasis susirinkimas paskelbė karą Austrijai (vėliau prieš Prancūziją kariavo ir Prūsija, D.B.).

1792 m. rugpjūtis –1793 m. birželis – respublika.

Pasklidus gandams, kad karalienė Marija Antuanetė išdavė karines Prancūzijos paslaptis Austrijai, karaliaus šeima suimama. Monarchija nuverčiama. Austrijos ir Prūsijos puolimas sustabdomas. Vietoj Įstatymų leidžiamojo susirinkimo išrenkamas konventas. Jo sudėtis: žirondistai, jakobinai („kalnas“) ir neapsisprendusi „pelkė“. Konventas 1792-09-22 Prancūziją paskelbė respublika. Aukščiausią valdžią turi įstatymus leidžiantis konventas. Konvente vyksta parlamentinė jakobinų ir žirondistų kova. 1793 sausio mėn. konventas paskelbė Liudvikui XVI mirties nuosprendį – karalius giljotinuotas. 1793 m. Vandėjos departamente sukilimas prieš revoliuciją (rodo revoliucinių pertvarkymų nepopuliarumą tarp kai kurių gyventojų).

1793m. birželis –1794 m. liepa (termidoras) – jakobinų diktatūra.

1793 m. birželio mėn. sankiulotai išvaiko konventą, valdžia atitenka jakobinams. Įvedama jakobinų diktatūra. Žymiausi jakobinų lyderiai  – M. Robespjeras; Ž.P. Maratas; A.Sen-Žiustas. Jakobinų pertvarkymai: – emigrantų (pabėgusių iš Prancūzijos karaliaus šalininkų) žemes parduoda mažais sklypais (neturtingiems valstiečiams); – valstiečiai savo žemę gavo be išpirkos.  Tai galutinai panaikino feodalizmą Prancūzijoje. – priima naują konstitucija (visuomenės pareiga – užtikrinti jos nariams pragyvenimo šaltinį ir išsilavinimą, konventą renka visi vyrai nuo 21 metų ; visus įstatymus tvirtina referendumas.) Konstitucija nepradeda veikti. Aukščiausia valdžia priklauso konventui (jame – tik jakobinų atstovai) ir jo skiriamo Visuomenės gelbėjimo komiteto (į jį įeina jakobinų lyderiai). Didžiausią įtaką turi M. Robespjeras. Prieš jakobinų priešininkus naudojamas teroras (dažnai perdėtas) (jo simbolis – giljotina). Teroras dažnai nepagrįstas. Persekiojo katalikų bažnyčią, bet buvo prieš ateizmą (dievo neigimą). Žemės savininkai – valstiečiai. Įvedamos tvirtos kainos (tai sukelia prekybininkų ir valstiečių nepasitenkinimas). Įvedama visuotinė karo prievolė. Armija išvijo austrus, prūsus, ispanus iš užimtų teritorijų Prancūzijoje. Įtarinėjami, suimami, baudžiami mirtimi be pagrindo tūkstančiai žmonių, įtarinėjimų, susidorojimo neišvengia ir jakobinams priklausantys asmenys. Prasideda jakobinų nesutarimai, neužtikrintumas dėl ateities. 1794 m. liepos (Termidoro 9-osios) perversmas prieš jakobinų diktatūrą. Valdžią paima nuosaikieji respublikonai, M. Robespjeras ir jo šalininkai nukirsdinti.

Jakobinų diktatūra

​Radialinė politinė grupuotė, kuri siekė įgyvendinti savąjį visuomenės projektą, paremtą Ž. Ž. Ruso idėjomis: siekė sumažinti turtinę nelygybę, pasisakė už visuotinę rinkimų teisę. Jie neturėjo Konverte daugumos, bet juo rėmė sankiuliotai – galinga ginkluot jėga. Jakobinų vadai – Maratas, Robespjeras, A. Sen – Žiustas. Robespjero šūkis: “liaudis niekada neklysta”, jakobinų diktatūros apibūdinimas – “revoliucija ryja savo vaikus”.

• Konvertas patvirtino respublikos konstituciją (pirmą kartą istorijoje valstybė žadėjo imtis atsakomybės už savo piliečių gyvenimo sąlygas);

• Rinkimų teisę gavo visi vyrai nuo 21 m. amžiaus nepriklausomai nuo turto ir išsilavinimo;

• Visus įstatymus privalėjo įtvirtint referendumas;

• Mažai rūpinosi valdymo mechanizmo veiklai;

• Įvedė diktatūrą, politinę policiją, visuotinę mobilizaciją;

• Įvedė diktatūrą, politinę policiją, visuotinę mobilizaciją;

• Prieš maištininkus griebėsi žiauraus teroro, savo politiką laikydami gėrio kova su blogiu;

• Nuo 1793 m. Robespjeras reikalavo vykdyt mirties bausmę;

• Persekiojo Katalikų bažnyčią už priešiškumą revoliucijai;

• Įvedė tvirtas kainas būtiniausioms prekėms;

• Griežtomis priemonėmis buvo sutelktos jėgos kovai su išorės priešais.

• Robespjeras 1794 06 įvedė Aukščiausios būtybės kultą;

1794m. (1795m.) – 1799m. lapkritis (briumeris) – direktorija

Vyksta sankiulotų sukilimai, rojalistų (monarchijos šalininkai) maištai. Pagal 1795m. konstituciją vyriausybei vadovauja 5 direktoriai (nuo to – direktorijos pavadinimas). Įstatymus leidžia Penkių šimtų taryba ir Seniūnų taryba. Iškyla karvedys Napoleonas Bonapartas. Jis vadovauja prancūzų armijos žygiui į Egiptą. Direktorijos laikais politinis nestabilumas, ekonominė suirutė, žmonių nepasitenkinimas nesugebėjimu įvesti tvarkos. 1799 lapkričio mėn. (Briumeris) grįžęs iš Egipto, Napoleonas išvaiko direktorijos valdžios institucijas. Tai – direktorijos pabaiga. Prasideda konsulato laikotarpis.

• Prancūzija įsivėlė į ilgalaikius karus iki 1815 m.

• Per terorą Prancūzijoje žuvo labai daug žmonių

• Apskritai visoje Europoje žuvo nepaprastai daug žmonių

Neigiami padariniai:

• Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija (visuotinių žmogaus teisių pradžia, prieš JT UDHR). Įsitvirtino pilietinės laisvės ir lygybė prieš įstatymą. Konstitucija.

• Panaikinti luomai ir feodalizmas.

• Sekuliarizacija – turto, žemių, įstaigų, privilegijų atėmimas iš bažnyčios ir jų perdavimas pasaulietinei valdžiai, visuomenei.

• Aukščiausia valdžia priklauso tautai, suverenitetas priklauso tautą idėja

Teigiamos pasekmės:

Rezultatai, pasekmės po revoliucijos